Kiekvienas turime svajonių. Bėgant laikui jos kinta dėl besikeičiančių aplinkybių, mūsų požiūrio, patirties ir kitų veiksnių. 99% gimusių kūdikių yra genijai, tačiau kas kelis metus jų genialumas nyksta, kol sulaukus 25 metų, jų telieka tik 2%. Kas po galais įvyksta? Kur dingsta ši masė žmonių, kurie suteiktų mūsų valstybei ir visai planetai didelius ir tikėtina teigiamus pokyčius?
Seras Kenas Robinson teigia, kad pamatas gimusiems vaikams yra tėvai, kurie skatina arba priešingai, žlugdo jų kūrybingumą, toliau – ne visai teisinga švietimo sistema, kuri įspraudžia laisvą, kūrybišką protą į tam tikrus rėmus, kol galiausiai vaikai tampa “normali” visuomenės dalis.
99% gimusių kūdikių yra genijai, tačiau kas kelis metus jų genialumas nyksta, kol sulaukus 25 metų, jų telieka tik 2%.
Todėl labai svarbu, kad kuo daugiau žmonių suprastų ar tiksliau nepamištu, jog norėti ir svajoti yra gerai nepaisant jokių aplinkybių. Begalinis noras ir svajonės sukuria motyvaciją, kuri priverčia veikti esant net labai sudėtingomis aplinkybėmis.
Būdamas 16 m. aš turėjau svajonę, įkurti automobilių remonto dirbtuves. Dabar tai neatrodo didelė svajonė, bet tuo metu man ji buvo visas pasaulis. Atsidaryti dirbtuvėms, reikia pinigu, kurių aš neturėjau, todėl vis svajojau ir atidėliojau. Būdamas 20 m., pasiskolinau tuo metu man tikrai nemažą 1000 lt sumą, už kurią nusipirkau verslo liudijimą ir išsinuomavau garažą, kuris kainavo 50 lt per mėnesį. Dar už maždaug 400 lt įsigijau įrankių ir iš tėvų rūsio atsivežęs savo seną rašomąjį medinį stalą, ant kurio galėčiau remontuoti detales, pradėjau savo pirmą verslą.
Didelio palaikymo iš aplinkinių nesulaukiau. Atvirkščiai – reakcija net iš artimiausių žmonių buvo priešiška. Tuo metu nesuprasdavau ir užpykdavau, kai man tiesiogiai ar užuolankom sakydavo, kad tai kažkokią kvailystė ar mano užgaida ir, kad man tikrai nieko nesigaus. Siūlė kuo greičiau ateiti į protą ir elgtis taip, kaip elgiasi normalūs žmonės. Tuo metu vienintelis žmogus, kuris mane skatino ir palaikė, buvo mano brangiausias draugas Lukas, kuris keli mėnesiai iki man atidarant dirbtuves, žuvo avarijoje. Tai buvo nuostabus žmogus, draugas ir, nors labai jaunas, stebėtinai įžvalgus. Šiandieną prisimindamas mūsų pokalbius, suprantu, kad jis jau tuomet intuityviai žinojo, kaip siekti savo svajonių. Lukas buvo žmogus, kuris būtų nuvertęs kalnus, jei tik laiko žemėje būtų gavęs daugiau. Man jo labai trūksta ir šiandieną praėjus 20 metų.
Tą dieną išmokau, kad svajonės reikia siekti atkakliai ir kantriai.
Bet Luko nebebuvo, o pašalinai manęs vis klausdavo, kodėl neinu kaip normalus žmogus, dirbti užtikrinto, saugaus darbo su stabiliu atlyginimu. Po gero mėnesio praleisto garaže – kai pasikalbėdavau jau ir su savimi, ir visi neigiami kitų žmonių pasisakymai mano atžvilgiu buvo neblogai atlikę savo darbą dėl ko mano pačio tikėjimas buvo pradėjęs svyruoti – atsidarė garažo duris ir pro jas įžengęs vyrukas, su automobilio detale rankose, garsiai paklausė: Ar čia remontuojami automobilio radiatoriai? Tą minutę, užsikirtau atsakydamas. Daug kartų įsivaizdavau šį momentą ir, jis pagaliau tikras. To momento, to žmogaus, to garsaus balso, niekados nepamiršiu. Tą minutę būčiau sutaisęs bet ką, o jei nemokėčiau, tuomet pasistengčiau laimėti laiko ir būčiau išmokęs.
Taigi, tą pačią dieną mano pirmas klientas įsėjo iš dirbtuvių su sutaisyta automobilio detale ir pažadėjo atvežti daugiau darbo, o aš užsidirbęs pirmus penkiasdešimt litų, jaučiausi laimingiausias žmogus žemėje supratęs, kad man pavyks. Tą dieną išmokau, kad svajonės reikia siekti atkakliai ir kantriai.
Po pusantrų metų nusipirkau garažą, kurį nuomojausi, o kiek vėliau šalia įsigijau dar papildomai tris garažus ir sujungiau juos į vieną patalpą. Žinoma, kiekviename versle pasitaiko geresnių ir sunkesnių dienų, tokių buvo ir pas mane, bet turint viziją, ir įsisavintą pamoką (atkakliai ir kantriai) neišvengiamai eini savojo tikslo link.
Vėliau įsigijau keletą limuzinų, kuriuos pradėjau nuomoti, įkūriau vestuvinių suknelių nuomos saloną, bet tai kita istorija.
Privažiavęs arčiau ir pamatęs tris gaisrines, galvoti jau negalėjau nieko, tiesiog stebėjau vaizdą, kuris atrodė kaip iš filmo – netikras.
Grįžtant prie automobilių remonto verslo, viskas ėjosi tikrai gerai. Vieną gražų vasaros vakarą su žmona grįžau iš Vilniaus, kur pirkau detalę limuzinui ir nusprendžiau, kad ją padėsiu servise. Buvo apie pusė vienuolikos vakaro, kuomet užrakinau serviso duris ir mes su žmona grįžome namo. Trumpai pasiplanavau rytdienos dienotvarkę ir ruošiausi eiti miegot, kai suskambo telefonas. Keistai vėlokas skambutis, pamaniau, bet kuomet nuomavau limuzinus tokių pasitaikydavo. Skambino pažįstamas, kuris netoliese turi garažą. Jis sako: ten pas tave servise kažkas sprogo, atrodo rimtai. Pamaniau, kad kažką maišo, juk tik prieš valandą ten buvau, viskas buvo gerai, bet, nusprendžiau nedelsiant važiuoti ir patikrinti.
Galvoje sukosi įvairios mintys: greičiausiai tai kvailas pokštas. Iki serviso likus kilometrui pamačiau mėlynus švyturėlių žybsnius, ir tapo aišku, kad niekas su manimi nejuokauja.
Privažiavęs arčiau ir pamatęs tris gaisrines, galvoti jau negalėjau nieko, tiesiog stebėjau vaizdą, kuris atrodė kaip iš filmo – netikras. Lėtai išlipau iš automobilio ir priėjau prie savo serviso, prie svajonės, į kurią įdėjau tiek daug.
Gaisras jau buvo užgesintas, o dūmai trumpai slėpė, kas įvyko iš tiesu. Vaizdas pranoko mano vaizduotę. Besisklaidantys dūmai atskleidė, kad trijų garažų durys, kurių kiekviena svėrė po 200 kg. išsviestos kaip degtukų dėžutės gulėjo kitoje kelio pusėje. Šis vaizdas galvoje sukėlė dar didesnį sąmyšį – kas čia po galais darosi? Pasirodo, tai buvo niekis, ką dūmų uždanga man atskleidė netrukus. Stovėjau ir bandžiau įžiūrėti serviso kontūrus, bet mačiau tik juoduma. Nieko nesuprantu, pamaniau, kol dingtelėjo mintis – nėra ką matyti. Kaip nesibaigiančiam naktiniam košmare supratau, kad nesuklydau, patalpų lubų plokštės nuo sprogimo bangos buvo nukritusios žemyn, iš kurių viena sverdama pusantros tonos, sutraiškė remontuoti paliktą kliento automobilį. Išverstos visos sienos, kurios apgadino kitų žmonių mašinas, sudegė visų klientų detalės kaip ir daugelis įrankių. Visas mano verslas tiesiogine to žodžio prasme sprogo ir dingo juodoje dūmų skylėje palikdamas tik problemas. Aš negalvojau nieko, tik žiūrėjau ir vis dar negalėjau patikėti tuo ką matau. Atsimenu, kad vienas iš gaisrininkų paklausė ar viduje nėra žmonių, ir nors buvau tikras, kad servise būti nieko negalėjo aš nežinojau ką atsakyti, jau nebuvau tikras dėl visko kas čia vyksta.
Vėliau teritorija buvo aptverta, o ryte atvažiavo ekspertai tirti dėl kokių priežasčių įvyko sprogimas. Suvažiavo žurnalistai ir kėlė savas versijas, o aš tuo metu po truputėlį bandžiau suprasti, kokį nuostolį patyriau ir ką daryti toliau. Kai ekspertai bei žurnalistai išsiskirstė, pradėjo rinktis ilgapirščiai, tikėdamiesi, kad vieta bus palikta be priežiūros ir jie galės paimti daiktus, kurie galbūt dar išliko po sprogimo, tad skubiai teko samdyti sargą saugoti teritoriją.
Pradėjo rinktis ilgapirščiai, tikėdamiesi, kad vieta bus palikta be priežiūros.
Po bemiegės nakties ir neišvengiamo ryto, pagaliau bent trumpam galėjau likti vienas ir pamėginti įvertinti susidariusią situaciją. Padėtis buvo sudėtinga. Apytiksliai paskaičiavus vien klientams turėjau atlyginti didžiulius nuostolius. Ką jau kalbėti apie serviso atstatymą, kai tame neturėjau jokios patirties ir nežinojau nuo ko pradėti, o kadangi viską buvau investavęs į limuzinus – pinigų beveik neturėjau.
Ilgai galvoti nebuvo kada, pradėjo važiuoti klientai atsiimti savo detalių, o supratę, kad jų nebėra, norėjo, kad už jas būtų atlyginta. Tik vienas žmogus pastovėjęs tarė: tiek to, nesirūpink dėl manęs, matau, turi didelių rūpesčių. Ačiū jam. Dar vėliau pradėjo lyti ir vanduo masiškai užpylė apatinių garažų savininkus, o jie, žinoma, reikalavo, kad kažkas būtų daroma kuo greičiau. Per vieną naktį atsidūriau labai netikėtoje ir keblioje situacijoje, o dažniausiai sunkiose situacijose lengvos išeities tikėtis nereikėtų.
Sėdėjau, žiūrėjau į griuvėsius ir galvojau apie tai, kaip viską pradėjau kuomet man buvo 20 metų. Prisiminiau, kad ir tada neturėjau pinigų, pagalbos iš aplinkinių, bet man pavyko. Prisiminiau praėjusį vakarą, kuomet užrakinau serviso duris, pagalvojau apie netrukus po to įvykusio sprogimo jėgą ir supratau, kad – esu labai laimingas. Juk tą vakarą su manimi buvo antrą mėnesį mūsų dukrytės besilaukianti žmona. Jos yra sveikos –  o juk tai yra svarbiausia. Norėjau to ar nenorėjau, šis sprogimas man priminė tikrąsias žmogaus vertybes. Taip pat supratau, jog aš vis dar galiu norėti, svajoti ir siekti savų tikslų. Supratau, kad viskas bus gerai, nors dar nežinojau kaip. Šis įvykis sugriovė ne tik mano verslą, jis pakoregavo, mano supratimą apie vertybes, stiprybę ir tikėjimą, atsakomybę ir reagavimą kritinėmis situacijomis, kitaip tariant visus mąstymo, bei įsitikinimo pamatus.
Su šiuo tikėjimu pakėliau pirmą sugriuvusio serviso plytą ir tvarkingai padėjau ją į šoną, po to paėmiau kitą plytą ir žinojau, kad nesvarbu kiek buvau nusviestas atgal, su kiekvienos plytos pakėlimu aš ir vėl judu į priekį. Atstatydamas servisą, stačiau ir naujus savo mąstymo pamatus.
Nuo šio įvykio praėjo nemažai metų, daug kitų įvykių ir kitų verslų. Emocijos išdilo, bet liko žinojimas, kad visi žmonės gali daug daugiau nei galvoja.
Tad, net jei šiuo metu tavo padėtis atrodo nelengva ar beviltiška, žinok, kad viskas susitvarkys. Svarbiausia judėk į priekį – po vieną plytą, po vieną žingsnį! Viskas bus gerai.
Maja