Ir vėl neramu. Ta baimė dėl ateities ir išsikeltų tikslų. Vėl tas vienatvės jausmas. Bet žinau, kad taip būna, žinau, kad privalau nurimti ir eiti į priekį. Tokia mano laisvės ir nepriklausomybės kaina. Žinau, kad yra žmonių, kurie linki man blogo, bet turiu nurimti. Surasti stiprybės savyje bei prisiminti, kad tai žmonės, kurie patys nieko nedaro ir palinkėti jiems dvasinės ramybės. Gal ir nebus labai lengva, bet privalau ir toliau protingai judėti pirmyn. Žinau, kad nerimas turi išnykti, o judant į priekį rezultatas neišvengiamas.